Blog

Kalbėtis apie savo problemas, specialistų teigimu, yra psichikos higienos pagrindas, o mokytis tai daryti reikia pradėti dar vaikystėje, teigia šeimos psichologė Agnieška Kašinska.

Įprasta manyti, kad tėčio ir mamos vaidmenys vaiko auklėjime stipriai skiriasi. Pastaroji būtinai yra rūpestinga, mylinti, paguodžianti ir padedanti, o tėtis suteikia saugumo jausmą, su juo vaikai patiria daug gerų emocijų, žaidžia. Tačiau remiantis specialistų įžvalgomis ir mūsų dienų praktika, toks mąstymas nėra visai teisingas.

Įsimylėjimo laikotarpiu turbūt nė vienam poroje nekyla didelių problemų, kai „skraidžioja drugeliai”, tuomet atrodo, kad  partneryje nėra jokių trūkumų, santykių problemos yra svetimos, kalba psichologas Vilniuje, „Psychodemia” įkūrėja Agnieška Kašinska.

Praleidus penkis ir daugiau metų kartu, sutuoktiniai dažnai atsiranda situacijoje, kai vienas kitame mato vaiko mamą ar tėtį, pagalbininką, draugą, o vyras/moteris kažkur išgaravo. Kai taip atsitinka, aistra taip pat nublėsta. Kas įvyksta dažniausiai – visas dėmesys nukrypsta į vaikų auklėjimą, finansų uždirbimą, praktiškumą ir pan.