Įsimylėjimo laikotarpiu turbūt nė vienam poroje nekyla didelių problemų, kai „skraidžioja drugeliai”, tuomet atrodo, kad partneryje nėra jokių trūkumų, santykių problemos yra svetimos, kalba psichologas Vilniuje, „Psychodemia” įkūrėja Agnieška Kašinska.
„Po įsimylėjimo ateina kitas žingsnis, kartu su partneriu mokytis mylėti“
Kodėl pačioje draugystės pradžioje poroje būna viskas idealu?
Žmogus yra egocentrinė būtybė. Į pasaulį mes žvelgiame per savo žiūronus ir kartais susireikšminame iki tiek, kad pasakę kažkokią frazę dar kelias dienas galvojame, kaip tai galėjo suskambėti, o iš tiesų visi jau senai tai pamiršo. Ką aš tuo noriu pasakyti? – porų psichologė, Agnieška Kašinska.
Būtent tai, kad kai mus apima įsimylėjimo euforija, mes visiškai pamirštame apie save, savo poreikius, norime pilnai aukotis dėl meilės objekto, esame pasiruošę viskam, tiesiog „altruistai”.
Ar tai gali tęstis amžinai? Kur dingo tikroji žmogaus prigimtis?
O gi, viską užblokavo hormonai, kurie išsiskiria žmogaus organizme, užplūdus įsimylėjimo jausmui, tie patys hormonai užblokuoja ir loginį mąstymą. Partneris atrodo idealus, be jokių trūkumų, dėl jo galėtum kalnus nuversti, nesvarbu, kad draugai ar kiti artimieji dėl kažko perspėja, mano situacija visada atrodo išskirtinė.
Klausimas kam to reikia? – tam, kad žmogus įjungtų giminės pratęsimo instinktą, teigia psichologas Vilniuje Agnieška Kašinska. Tuo pačiu tai ir yra atsakymas, kodėl tai nerealu visam gyvenimui, nes instinktui realizuoti gamta duoda apie du metus, o po to tie hormonai nustoja gamintis. Turbūt esate girdėję pasakymą, kad meilė trunka du metus. Bet turiu jį šiek tiek pataisyti, įsimylėjimas trunka du metus. Apie meilę šiuo atveju kalbėti dar anksti. Po įsimylėjimo mes grįžtame į tikrovę ir imame reikalauti savo natūralių teisių. Na pavyzdžiui, pradedame rodyti, kad yra ir kiti poreikiai, kaip laiko leidimas su draugais, o ne tik su partneriu. Nei vienas iš mūsų nesame visiški altruistai, to ir nereikia, nes tam, kad kažkiek savęs duoti kitam žmogui, mes pirmiausiai turime turėti ką duoti. Tas turėjimas atsiranda iš meilės sau.
Įsimylėjimas yra tai, ko mes kontroliuoti negalime i jis nereikalauja pastangų, mes tiesiog įsimylime ir dažnai negalime paaiškinti kodėl. Kaip dažnai mes įsimylime netinkamu laiku ir į netinkamą žmogų. Tuo tarpu meilė yra sąmoningas veiksmas. Po įsimylėjimo ateina kitas žingsnis, kartu su partneriu mokytis mylėti. Mes trokštame sąmoningo partnerio pasirinkimo, patvirtinimo, kad jis mane myli tokį koks aš esu, o ne kokį mane įsivaizduoja.
Tokia meilė reikalauja valios ir pastangų, abipusio darbo ir noro pažinti vienas kitą.
Šeimos psichologė
Agnieška Kašinska