Emocinio intelekto lavinimas – itin svarbi vaiko ugdymo dalis. Tai padeda mažyliams geriau suprasti ir tinkamai valdyti savo emocijas, drąsiau prieiti ir susibendrauti su kitais žmonėmis, geriau juos suprasti, lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje. Vaikui, kurio emocinis intelektas išlavintas, lengviau suprasti ir savo bei aplinkinių emocijų priežastis, labiau pasitikėti savimi, spręsti iškilusias problemas ir, svarbiausia, nebijoti apie jas kalbėtis.
Daugiau apie emocinį intelektą pasikalbėjome su šeimos psichologe Agnieška Kašinska.
„Mes neturime pasirinkimo, ar išgyventi emocijas ar ne, – tiesiog kartais žmogus jas neigia, o tai galėčiau įvardinti kaip kovą su vėjo malūnais”
Kada geriausias metas pradėti kalbėtis su vaiku apie jausmų ir emocijų pasaulį?
Kai vaikas pradeda mokytis kalbėti, tėvai kalbėdami automatiškai įterpia tokius žodžius kaip „juokiasi“, „liūdnas“, „piktas“. Vaikas mokosi atitinkamo žodžio reikšmės iš elgesio. Kuo platesnį emocijų įvardijimo žodyną vartos tėvai, tuo daugiau skirtingų emocijų atspalvių išmoksta vaikas.
Ar blogai slopinti vaiko emocijas ir jausmus?
Žmogus išgyvena įvairias emocijas ir jausmus ir jie visi yra reikalingi, nesvarbu, tai džiaugsmas ar baimė. Kiekviena jų turi savo funkciją, pavyzdžiui, atpalaiduoti organizmą arba kaip tik atvirkščiai – paruošti gynybai. Vaiko emocijų ir jausmų slopinti negalima, juos reikia leisti išgyventi, bet mokyti valdyti būtinai reikia, jei vaiko elgesys yra destruktyvus.
Ar svarbu vaikystėje mokėti valdyti emocijas? O gal leisti joms reikštis natūraliai?
Schema yra tokia: pirmiausia, mes išgyvename emocijas; antra, įsisąmoniname, ką jaučiame; trečia, nukreipiame tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui įsivardinti jausmą, t.y. suprasti, ką jis jaučia. Kitas žingsnis – padėti susitvarkyti su tuo jausmu.
Kaip tėvai gali vaikams padėti formuoti teisingą emocijų išreiškimo formą?
Jei vaikas dar mažas, tėvai automatiškai ramina vaiką priglaudžiant, apkabinant, paimant ant rankų. Tai puikiausiai veikia, nes artimo žmogaus prisilietimas skatina smegenis išskirti laimės, kartais dar vadinamą meilės, hormoną oksitociną, dėl kurio vaikas nusiramina. Taip pat prisilietimai veikia ir suaugusį žmogų.
Kai vaikas nusiramina, tuomet galima pradėti auklėti, aiškinti, mokyti. Vyresnius vaikus jau galima pradėti mokyti įvairiausių atsipalaidavimo, nusiraminimo technikų. Mano mėgstamiausia vadinasi „kaip makaronas“: patogiai atsisėsti ant krėslo ir ištižti kaip išvirtas makaronas.
Kaip žaidžiant vaiką išmokyti išreikšti savo emocijas?
Labai tinka žaidimai, kurių metu vaikas atliekas skirtingas roles, – tai patogus būdas mokyti empatijos ir plėsti emocijų žodyną. Pavyzdžiui, atkartojama apsipirkimo parduotuvėje situacija, kai vaikas atlieka mamos rolę, o mama – vaiko, arba vaikas atlieka abi. Tuomet galima pastūmėti vaiką pražaisti situaciją, kuri kartojasi šeimoje, tik jam būnant vieno iš tėvų vaidmenyje. Taip vaikas pradeda suprasti, ką gali jausti kitas žmogus, per pokalbį žaidimo metu jis gali pasakyti, kaip jam pačiam būtų galima padėti susitvarkyti su pernelyg stipriomis reakcijomis.
Neretai patys tėvai yra užaugę emociškai skurdžioje aplinkoje, įpratę slėpti savo jausmus, apie juos nekalbėti. Nuo ko tėvams reikėtų pradėti keistis, kad matydamas jų pavyzdį, vaikas ir pats atsivertų kitiems?
Natūraliausias mokymas vyksta per pavyzdį. Emociškai skurdi aplinka tikrai palieka gilų antspaudą. Tokiems žmonėms labai sunkiai sekasi suprasti ir atpažinti ne tik kitų emocijas, bet ir savo. Klientai, su kuriais tenka dirbti esant tokiai problemai, logiškai supranta, ką turėtų jausti tam tikroje situacijoje, bet nesuvokia, kaip ta emocija jaučiama. Būtent tokiais atvejais pradedama nuo mažų žingsnelių, kaip, pavyzdžiui, prausiantis duše ir keičiant vandens temperatūrą, klausti savęs, kokius pojūčius tai kelia, kas malonu, o kas skatina diskomfortą. Besikalbant su vaikais tėvams derėtų stengtis vardinti jausmus, pavyzdžiui: „man liūdna, nes kambaryje netvarka“, „aš pykstu, kai mane pertraukinėja“.
Taigi, visos emocijos yra reikalingos. O dar svarbiau mokyti vaikus jas suprasti ir tinkamai išreikšti. Mes neturime pasirinkimo, ar išgyventi emocijas ar ne, – tiesiog kartais žmogus jas neigia, o tai galėčiau įvardinti kaip kovą su vėjo malūnais. Ką mes galime padaryti, tai priėmus tai, ką jaučiame, nuspręsti, kur tą energiją nukreipti. Ieškoti atsipalaidavimo arba ją iškrauti, pavyzdžiui, sportuojant, išsirėkti į pagalvę, išsiverkti ar tiesiog pabūti su tuo jausmu, primenant sau, kad jis yra laikinas.
Šeimos psichologė Agnieška Kašinska
Mokomoko vedėja Diana Gabriūnaitė