Priklausomybė nuo santykių yra jausmas, kad be šito asmens tu neišgyvensi. Niekas kitas, nepatenkins taip tavo poreikių, kaip jis. Nesvarbu, kokią kainą moki už buvimą šiuose santykiuose.
Daugiau apie priklausomybę santykiams pristato porų psichologė Agnieška Kašinska.
„Priklausomybė nuo santykių yra pasąmoningas atsakomybės permetimas už savo poreikių patenkinimą partneriui. Rūpintis savimi yra ne tik ne gėda, bet tai yra privaloma.”
Ar esi priklausomas nuo santykių? Kaip tai nustatyti?
Asmuo, kuris yra priklausomas nuo santykių pirmiausiai labai daug energijos atiduoda santykiams. Jeigu pagalvotum, kiek procentiškai tavo minčių užima mintys apie santykius? Greičiausiai atsakymas būtų, kad didesnę daugumą. O kur kiti gyvenimo poreikiai, kaip asmeninis tobulėjimas, darymas ką mėgsti, rūpinimasis savo sveikata, karjeros klausimai? Jeigu pastebi, kad viskas kas išvardinta yra užmiršta arba kažkur antrame plane, tai yra vienas iš svarių signalų susimąstyti, kokiame santykyje esi.
Sekantis, gana dažnas požymis, mąstymo schemos, kad netgi jei esu nepatenkintas santykiais, vis viliuosi, kad kažkada viskas susitvarkys, o mintis išeiti iš santykių yra tokia baisi, kad gali sukelti panikos priepolį. Šiuo atveju dar prisideda baimė būti paliktam.
Esi linkęs paaukoti galimus lygiaverčius santykius, saugumo jausmą, emocinę ir fizinę gerovę tam, kad išvengti tiesioginio konflikto su partneriu, kur konfliktui įaštrėjus yra tikimybė būti paliktam. Dėl to toleruoji toksišką parnerio elgesį su savimi, kartais netgi pats skatini savo antrąją pusę taip elgtis, nes būti auka tau reiškia nebūti priežastimi, kaltininku. Tačiau psichologijoje labai dažnai būtent auka yra provokuojančioji pusė (šiuo atveju nekalbam apie santykius su narcisistišką asmenybę, su partneriu narcizu kaip tik aukai reikia suteikti labai daug palaikymo ir pagalbos, tam kad ji pradėtų pripažinti sau, kad yra skriaudžiama, o ne visada kaltinti save dėl nesveikų santykių. Partneris narcizas niekada neprisiima atsakomybės, bet permeta ją kitam).
Kaip priklausomybė nuo santykių susiformuoja? Kas yra jos priežastis?
Tai yra dar vaikystės metu susiformavusi elgesio schema – konfliktų vengimas. Kai tėvai neatliepdavo vaiko poreikių, juos nuneigdavo, gėdindavo, o dar blogiau, jei pasityčiodavo tuomet tam, kad vaikas galėtų išgyventi ( pasąmoningai vaikas supranta, kad jis negali išeiti iš namų jei jam kažkas nepatinka, jis dar per silpnas, todėl psichika “išjungia” kai kurias reakcijas, kad neskaudėtų) psichika padaro taip, kad vaikai mažiau jaustų emocijas ir tuo pačiu išjunginėtų poreikius. Tarkime, vaikas išsigando ir paprašė jį paimti ant rankų, o tėtis pajuokavo, kaip tu toks didelis berniukas prašaisi ant rankų, pats eik. Tuomet užsifiksuoja, kad jausti baimę yra gėda, sakyti apie tai garsiai taip pat. Reikia ignoruoti, nutildyti. Taip užauga asmenybė, kuri negirdi savo poreikių ir jausmų, jų garsas yra labai pritildytas. Nėra jausmų, nėra poreikių, nėra konflitų, vaikas labai “gerai” prisitaiko – šaržuoja santykių psichologė A. Kašinska.
Kaip nustoti būti priklausomam?
Mokytis įsiklausyti į save. Labai dažnai asmeninės terapijos metu, mes darome įvairias praktikas, namų darbus, skirtus išgirsti save, teigia porų psichologė A. Kašinska. Iš pradžių tas vidinis balsas labai tyliai šnabžda, reikia daug kantrybės ir atjautos sau, norint išgirsti jį. Pradėkite nuo labai paprastų fiziologinių poreikių, ar aš noriu dabar valgyti, ar aš noriu dabar gerti, o gal aš noriu tiesiog atsipalaiduoti ir pagulėti? Įsiklausykite į savo kūną, ko nori kūnas, bendraukite su juo. Protas bandys suklaidinti, įtikinti, kad tarkime nori išgerti alkoholio, o kūnas gali duoti ženklus, kad jis pavargęs ir nori masažo. Labai daug poreikių ateina per kūno signalus. Klausimas: “ Kaip aš jaučiuosi?” turėtų tapti pastoviu palydovu, kaip įmanoma dažniau to savęs klausti ir atsakyti. Iš pradžių bus sunku, tusčia, bet su laiku pradėsi girdėti atsakymą.
Visos išvardintos praktikos veda prie išmokimo atpažinti savo jausmus ir poreikius, ko pasekoje ateina suvokimas, kad pats gali tenkinti savo poreikius, girdėti ir atjausti, nesitikėti to gauti tik iš partnerio. Ko pasekoje nebetampi priklausomu nuo santykių, nes tu pats TAI gali.
Apibendrinant, priklausomybė nuo santykių yra pasąmoningas atsakomybės permetimas už savo poreikių patenkinimą partneriui. Rūpintis savimi yra ne tik ne gėda, bet tai yra privaloma. Nesvarbu, kad vaikystėje buvai mokytas kitaip. Mokant padaryti save laimingu, kursi lygiaverčius, saugius, abipusės meilės ir sveiko emocinio ryšio santykius.
Porų psichologė Agnieška Kašinska