Įprasta manyti, kad tėčio ir mamos vaidmenys vaiko auklėjime stipriai skiriasi. Pastaroji būtinai yra rūpestinga, mylinti, paguodžianti ir padedanti, o tėtis suteikia saugumo jausmą, su juo vaikai patiria daug gerų emocijų, žaidžia. Tačiau remiantis specialistų įžvalgomis ir mūsų dienų praktika, toks mąstymas nėra visai teisingas.
„Statistiškai šiuolaikinis tėtis tris kartus daugiau laiko praleidžia su vaiku, negu praeito amžiaus viduryje“
Moterims išsikovojus vis daugiau teisių, jos, kartu su vyrais, pradėjo dalytis vaiko auklėjimo bei priežiūros pareigas, todėl šiandien rūpestingumas ir švelnumas yra neatsiejami abiejų tėvų bruožai. Tėtis turi gebėti daryti viską, ką sugeba mama, išskyrus žindymą, o vaikas neturėtų jausti, kad tėtis yra mamos padėjėjas ar pavaduotojas, kai jos nėra šalia.
„Psychodemia” -geros savijautos akademijos įkūrėja bei šeimos psichologė Agnieška Kašinska teigia, jog apie tėvo vaidmens svarbą vaiko gyvenime paskutiniuoju metu pradedama kalbėti vis daugiau ir daugiau.
„Psichologai rodo didelį susidomėjimą tėčio vaidmeniu vaiko auklėjime. Tyrimuose tai dažnai įvardijama ir matuojama kaip tėčio įsitraukimas į vaiko auklėjimą, kuris, skaičiuojama, nuo 1965 metų padidėjo tris kartus – tai reiškia, kad statistiškai šiuolaikinis tėtis tris kartus daugiau laiko praleidžia su vaiku, negu praeito amžiaus viduryje. Nuo vyro – šeimos maitintojo vaidmens prieita iki lygios partnerystės, kai tėtis taip pat gali pakeisti sauskelnes vaikui, pasūpuoti ir pamaitinti jį, nes tai nebėra vien mamos reikalas“, – kalba specialistė.
Paklausus apie tai, kokias savybes vaikui išugdo tėtis, , porų psichologė teigia, kad tėtis užtikrina vaikui saugumo jausmą: „Kai vaikas jaučiasi saugiai, jis nebijo iššūkių, eksperimentuoti ir atsipalaiduoti, o tai, savo ruožtu, ugdo pasitikėjimą savimi, sugebėjimą prisitaikyti prie pokyčių ir emocinį stabilumą – savybes, svarbias emociniam intelektui. Nebijojimas eksperimentuoti yra labai svarbi kognityvinio intelekto sudedamoji dalis, leidžianti vaikui vystytis bandymų ir klaidų metodu, nebijant nesėkmės ir besimokant be didelės frustracijos išgyventi nesėkmę.“
Anot specialistės, psichologiniai tyrimai patvirtina, kad didesnis tėvo įsitraukimas į vaiko auklėjimą turi svarbią įtaką visapusiškai vaiko gerovei – pradedant nuo kognityvinio išsivystymo, mokymosi pasiekimų iki pasitikėjimo savimi ir socialinių įgūdžių.
Tėtis yra svarbus kiekvienam vaikui, lygiai taip pat kaip mama – jei vaikas auga be tėčio meilės, jo dėmesio, anot psichologės, jis labai dažnai pasirenka kažkurią vieną iš medalio pusių – arba tampa kovotoju, arba pereina į aukos poziciją, su sąlyga, kad tėčio vietos neužima kažkoks kitas šeimos narys, pvz. senelis arba artimas dėdė.
„Kartais vaikai, augę be tėčio, yra labai savarankiški, atsakingi, bet nemoka atsipalaiduoti ir yra labai savikritiški. Tokioms asmenybėms labai sunku džiaugtis gyvenimu ir suprasti savo poreikius. Kitos galimos pasekmės – neatsakingumas, lengvabūdiškumas, nesugebėjimas palaikyti pastovių santykių. Tokiam vaikui ir suaugus sunku užbaigti darbus iki galo bei prisiimti atsakomybe už savo veiksmus“, – vardija porų psichologas A. Kašinska.
Tyrimais įrodyta, kad emociškai sveikiausi yra tie vaikai, kuriuos auginantys tėvai apylygiai dalijasi pareigomis – tiek mama, tiek tėtis, likę vieni, susitvarko su iškilusiais sunkumais, o nuliūdusį, susižeidusį vaiką traukia ne tik mamos, bet ir tėčio glėbys.
Straipsnį parengė:
Agnieška Kašinska ir Diana Gabriūnaitė